andrejus.eu

Sveiki skaitytojai,

Pastaruoju metu vis mažiau ir mažiau laiko lieka tinklalapio rašymui, bet tam yra svarbių priežasčių, kurių minėti, deja, negaliu. Pradėkim nuo to, kad nuo vakar labai domiuosi vienu itin idomiu žaidimu – Geocaching. Ir dabar žadu Jums trumpai papasakoti apie patį žaidimą bei kaip man sekėsi pirmąją dieną.

Kas yra tas Geocaching?

Geocaching (angl. „geo” – geografija, „cach” – slėptuvė) – įdomus žaidimas navigacijos imtuvų naudotojams visame pasaulyje. Iš esmės, tai „lobio ieškojimas” panaudojant palydovinės navigacijos mokslo ir technikos naujoves. Geocaching – žaidimas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas, turintis GPS imtuvą. Tai žaidimas Jums – atkakliems, kūrybingiems, ambicingiems, azartiškiems žmonėms (turintiems GPS imtuvą). Tegul kiti mums pavydi ir jungiasi prie mūsų!

Žaidimo taisyklės labai paprastos: paruošiama slėptuvė, kurioje yra įvairūs daiktai, GPS imtuvu nustatomos jos koordinatės ir paskelbiama informacija www.geocaching.com puslapyje. Žaidimo dalyviai, pasinaudodami pateikta informacija bei savo GPS imtuvais, bando surasti slėptuvę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad surasti slėptuvę labai lengva, bet reikia įvertinti tai, kad GPS imtuvų paklaidos yra nuo kelių iki keliasdešimties metrų. Imtuvas padeda tik „apibrėžti“ tam tikrą vietovę, o tikslesnei paieškai reikia panaudoti pateiktas užuominas. Slėptuvės radėjas, turi pilną teisę pasiimti kokį nori daiktą(us), bet į jo vietą turi padėti kitą. Daiktai gali būti bet kokie: CD, žaislai, knygos, ženkliukai ir pan. Apie savo apsilankymą radėjas privalo parašyti bloknote (bloknotas ir pieštukas – būtini slėptuvės atributai). Pasirašęs žaidėjas turi lobį palikti ir užmaskuoti toje pačioje vietoje, kad kiti žaidėjai taip pat pasistengtų ir ne taip lengvai surastų paliktą lobį. Apie savo apsilankymą taip pat reikia pranešti www.geocaching.com puslapyje. Žaidimo tikslas – aktyvus poilsis gamtoje, susipažinimas su savo krašto įžymybėmis ir kultūros vertybėmis.

Kaip tai veikia?

Visų pirma einame į www.geocaching.com puslapį ir užsiregistruojame jame savo nemokamą vartotoją. Tuomet pagrindiniame puslapyje susirandame vietą kurioje pradėsite paiešką (žiūrime paveikslėlį apačioje).

Atsivėrus naujam puslapiui bus rodomos visos „lobių” slėptuvės (žiūrime paveikslėlį apačioje).

Rodyklėlė žymi atstumą nuo Jūsų namų iki slėptuvės  ir judėjimo kryptį, kaspinas – tai pamėgta vieta, veidukas - „lobio” radėjas, toliau matome aprašymą, trumpą informaciją apie turinį, „lobio” parametrus (dydį), paslėpimo datą, bei kada paskutinį kartą slėptuvė buvo rasta. Man šis variantas nelabai patinka todėl renkuosi slėptuvių atvaizdavimą žemėlapyje.

Spaudžiame Map this Location (žiūrime paveikslėlį apačioje).

Naujame puslapyje matome Jūsų pasirinktos vietovės (mano atveju Klaipėdos) slėptuvių GPS vietas (žiūrime paveikslėlį apačioje).

Pilkesne spalva pažymėtos dėžutės yra šiuo metu negalimos, bet jų savininkas žada jas sutvarkyti ir grąžinti į vietą.

Spaudžiame ant baltos dėžutės, kuri Jums labiausiai patinka (žiūrime paveikslėlį apačioje).

Iššokusiame burbule pateikiama pagrindinė informacija: kūrėjas, sunkumas, vietovė, paslėpimo data ir „lobio” dydis.

Spaudžiame ant slėptuvės pavadinimo ir naujame lange atsidarys išsami informacija apie tą vietą. Plačiau apie geocaching’ą parašysiu vėliau, žinoma, kas supranta anglų kalbą tam nebus sunku perprasti viską patiems:)

Mano ir grupiokų lobių ieškojimas po Klaipėdą

Trečiadienį, benaršydamas po Uždarbis.lt forumą, radau temą Geocaching’as, kurioje buvo aprašyta visa tai, ką Jums aprašiau aukščiau. Būtent šią dieną sugalvojau užsiregistruoti tame puslapyje (be registracijos nerodo, kur yra slėptuvės), ir pastebėjau, kad Klaipėdoje ir netgi visai netoli, kur su grupiokais gyvename, yra tų slėptuvių. Ketvirtadienį iškart po praktikos išsiruošėme į „lobių” paiešką (noriu paminėti, kad jokiais GPS ar išmaniaisiais telefonais nesinaudojome, tiesiog medžiaga iš google). Pirma mūsų kelionė truko 2 valandas, per jas nuėjome 5,8 km, kartu su manimi dar ėjo Laimis ir Žilvinas (grupiokai/kambariokai) ir Tautvis (grupiokas/blogeris). Kelionė prasidėjo nuo artimiausio taško – bažnyčios, deja, joje manėme radę „lobį”, bet pasirodo tai nebuvo jis. Po to keliavome prie Jono kalnelio, ten Laimis, pasikarstęs po medžius, taip pat nieko nerado. Nusivylę pėdinome toliau…

Pagal mano užrašus kitas taikinys – Anikės aikštė. Pasirodo joje vyko turistų turgelis, o pagal slėptuvės savininko bei Geocacherio registracijos taisykles, ieškoti slėptuvės per daug nesaugu – yra piktybinių žmonių, kurie apvagia slėptuves. Ir vėl nieko… Manydami, kad bent bažnyčioje rastas daiktas panašus į „lobį”, ėjome toliau „lobių” keliu. Ketvirtas taikinys buvo laikrodžių muziejus, deja, ten taip pat mums nepasisekė…

Mano sąrašę liko tik viena vieta, kurioje tikėjomės rasti bent kažką, bet, deja, mėlynas kampas, kurį minėjo slėptuvės savininkas, taip ir nebuvo rastas. Atmintyje man liko dar viena įstrigusi vieta, visai netoli nuo ten, kur buvome dabar. Ta vieta buvo parkelis. Parkelyje, priėję nurodytą vietą, radome, kaip mes manėme, antrąjį „lobį”. Tai buvo Macro tipo pasirašymo ant popieriaus, kad tikrai ten buvome, žurnaliukas. Smagu buvo skaityti, kiek užsieniečių taip pat rado tą vietą, beje, visai neseniai jie buvo čia :) Su ta nuotaika ir patraukėme namo pailsėti.

Grįžęs namo, iškart prisėdau atsižymėti, kad radome net 2 vietas, bet vos atidariau puslapyje slėptuvės informaciją, pamačiau nuotraukoje esantį vaiką, kuris laiko visai ne tai, ką mes radome… Nuliūdau, tiek laiko vaikščiojom, o tik vieną radome. Labiau pasigilinęs į tai, kad maps.lt žemėlapiai daug naujesni už google maps, pradėjau žiūrėti kitų slėptuvių lokacijas ir sudarinėti naują sąrašą. Gavęs žinutę iš kito grupioko Dangero (kitaip žinomo Pavojaus vardu) su tekstu „Ką tu?”, supratau, kad mūsų „lobių” paieškos dar tik prasideda, atrašiau „Varyk čia, eisi lobių ieškoti”. Ir po maždaug 20 minučių jis jau buvo pas mus. Einame ieškoti toliau :)

Antra kelionė truko 4 valandas, per jas nuėjome 12,2km, ir vėl buvome keturiese. Nepasidaviau dėl slėptuvės bažnyčioje, deja, praslampinėję ten ilgoką laiką sukėlėme aplinkinių keistas reakcijas, todėl ėjome prie Jono kalnelio. Ten nuėję ir maždaug žinantys, kur yra „lobis”, radome jį po 2 minutes trukusių paieškų. Vėl Macro kapsulė, pasirašėmė ir keliavome toliau link Meridiano, ten buvo gan daug žmonių, todėl ėjome toliau. Anikės aikšteje tebebuvo daug žmonių, žadėjome eiti toliau, bet akis patraukė didžiulis laivas stovėjęs uoste, reikėjo į jį būtinai pasižiūrėti.

Vėl grįžę prie „lobių” paieškos, keliavome prie laikrodžių muziejaus, ir dar vienas puikiai paslėptas „lobis”, ir dar kartą mūsų vardai Macro tipo kapsulėje. Ėjome toliau, deja, to nelemto mėlyno kampo taip ir neradome, nors mūsų kaimynai Latviai tą pačia dieną sugebėjo jį rasti. Labai abejojau dėl kito mūsų „lobio” buvimo vietos, pagal komentarus supratau, kad į pastatą sunku patekti, bet pabandyti verta. Deja, visas pastatas apmūrytas, tik maža ertmė, per kurią įlysti įmanoma, bet išlysti nemanau. Teko palikti tą „lobį” kitiems…

Bevaikščiodami išalkome, taigi, pakeliui iki kito taikinio nuėjome į parduotuvę, pasiėmėm tris Švyturio GINTARINIS alaus 1L skardines ir keliavome toliau. Visai šalia vieno iš KU fakultetų buvo dar vienas„lobis”, kurį rasti buvo nesunku (rado Dangeras), pasirašėmė – pėdinome toliau. Paskutinėje sąrašo vietoje, kurioje turėjo būti „lobis”, jį taip pat radome, aišku, buvo labai lengva, nes užuominoje buvo tiksliai parašyta, kur jis yra. Truputį nustebino tai, kad mes buvome antri, kurie rado šį „lobį”.

Sąraše matėme, kad radome 4 „lobius”, reikėjo dar nueiti patikrinti Meridiano vietą, prie jos kurios ilgiausiai užtrukome, ir ten, ir šen ėjome, tą ir aną čiupinėjom, diskutavom, kur galima slėpti tą Macro magnetinę kapsulę, kol galiausiai ją vėl rado Dangeras. Pavargę nuo ėjimo galvojome, ką pasiimti vakarienei, bet praleisti Anikės aikštės nesinorėjo, todėl nuėjome dar kartą ir iki jos. Prie pirmo suoliuko sėdėjo žmonės, todėl nuėjome apžiūrėti antrojo. Laimis, kaip senas seklys, įšoko į suoliukų vidų ir ieškojo, deja, nieko nerado. Truputį palaukėme, kol žmonės pasišalins nuo pirmojo suoliuko, ir to sulaukę  jį tiesiog šturmavome. Pasirodo Dangeras turi talentą „lobių” paieškoms -  jis rado paskutinį mūsų „lobį” tą ketvirtadienį :)

Jei Jums vis dar kyla klausimas, ar verta tuo buvo užsiimti, aš atsakyčiau taip pat, kaip ir radęs tą vieną mažiuką „lobį” – „Jau geriau vaikščioti ir ieškoti, negu vaikščioti nežinant, ko nori ar neturint tikslo”.

Ačiū už laiką skirtą mano minčių lietui :)

Su pagarba, Andrejus